prasideda..

Nu ok man nesimiega (nesvarbu, kad 8h kelsiuos ir bandysiu ruoštis Koi cosplay, nu bet failinsiu... aš žinau tai..).
Šis vakaras kažkoks verksmingas buvo. Man dažnai taip užeina. Bet toks paradoksas.. Pirma pradedu bliaut, o tik įpusėjus pradedu galvot, kad gyvenimas yra šūdo krūva ir šiaip bandau pritempt kokią priežastį, verkimui tinkančią. Dažniausiai galvoju apie prarastą šeimą, nes jei jau prieinu iki stadijos, kai mąstau apie mirusį draugą, tai rizikuoju nemiegot visą naktį, tampoma nervinių traukulių ir gaudydama orą nuo nesveiko bliovimo.
Ha ha.. ką aš čia šneku..
net dorai nežinau kur jo kapas..
dažnai pasvajoju kaip nuneščiau jam gėlių. vasarą. kada galėčiau klūpėti ant bortelio ir užsimerkusi vietoj medžių šlamesio įsivaizduoti jo šnabždesį..jis dažnai šnabždėdavo man į ausį.
bet neturiu valios paklausti tikslaus adreso.
toks jausmas, jog jo mirtis tik mano fantazijų vaisius.. jog jo išvis nebuvo. todėl, jei paklausiu, kur Justo kapas, aš kaip visada susimausiu.
gal geriau tai ir palikti tik sapnu?
norėčiau apkabinti jo mamą.