Beje, šiandien turėjau progos išgirsti ガゼット – THE INVISIBLE WALL pilną versiją. Nežinau kaip kitus, bet mane ji sužavėjo. Atrodo, nei klykauja ten per daug ar ką, bet vis vien turi kažką tokio, dėl ko norisi ją įsijungti dar ir dar kartą. Nežinau, gal aš čia tik prisifantazuoju, bet toks įspūdis, kad jaučiu, kada Ruki lėtą dainą padaro tep lep tik, kad PS company pelną atneštų, o kada iš pačių širdies gelmių.
Man šita daina įsismelkė į širdies gilumą. Norisi tik verkti. Atrodo, jog Ruki dainuodamas žiuri į tave savo išmintingom, skausmo pažymėtom akim ir glosto tau galvą. Gal ir kvailai skamba, bet būtent tokias emocijas man ši daina sukelia. Ir kažkaip išsigandau. Išsigandau šitos dainos gilumo.. Nes bijau, kad pati niekada nesugebėsiu jiems prilygti. Buvau kiek užliūliuota to jų ilgai besitęsusio šūdmalizmo su "yo yo fuck yo" dainom, bei visokiais lievais pakniaukimais a.k.a. lėtom dainom, bet šita daina duoda lyg ir kokį antausį, jog tokio milžiniško populiarumo jie susilaukė ne tik už gražias akis.
Kas dar negirdėjot, pasiklausykit:
Aišku, skonio reikalas, ir, manau, dainos kiekvieną veikia individualiai, todėl negarantuoju, kad visiem patiks :)
Prieš 3 savaites
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą