Visą vakarą skaičiau nemažai ganėtinai įdomių straipsnių. Ieškojau informacijos nuo indų dievų ir galiausiai priėjau temą apie vaiduoklius japonų tautosakoje, kas mane nuvedė iki temos apie garsųjį Aokigahara (Medžių jūros) mišką Fudži-san kalno papėdėje. O pagarsėjęs jis tuom, jog yra berods antroje vietoje pagal savižudybių populiarumą PASAULYJE.
Beje sužinojau įdomų dalyką, kad pačios populiariausios savižudybių vietos visame pasaulyje titulą turi užsitarnavęs San Franciske esantis Golden Gate Bridge. Taip taip, tai tas pats raudonas gražuolis gigantas, kurį pamačius nenorom kyla romantiškos mintys, bet ant kurio vyksta, toli gražu, ne patys romantiškiausi dalykai (na nebent esate Gėtės šalininkai ir jums vadinamasis "Verterio efektas" yra visai prie širdies :) bet manau, kad ne).
Žinau, kad norit išgirst kuo daugiau apie Japoniją, jūs prakeiktos japonofilės :D, bet iš pradžių šiek tiek apie šį tiltą.
Yra duomenų, kad pasiryžusieji užbaigti savo gyvenimą žmonės, suvažiuoja į San Franciską iš visos Amerikos. Vietos policija dažnai randa nelaimėlių paliktas mašinas artimiausiose stovėjimo aikštelėse. Nežinau, kuo juos žavi būtent šis tiltas, bet ką gi tebūnie. Kasmet ten savo gyvenimėlius užbaigia apie 1200 asmenų. Matematika paprasta, šuolis nuo šio tilto trunka apie 4 sekundes ir mirties galimybė yra lygi 98%. Krisdamas kūnas pasiekia ~138 km/h ir visa jėga tėškiasi į vandenį, kuris, šiuo atveju, lygus tėškimuisi tokiu pat greičiu ant betono grindinio. Jeigu kam ir pavyksta išlikti gyvam (na tiems 2%) nuo smūgio (dažniausiai tai būna tie, kurie panyra vertikaliai kojomis į vandenį, bet vis dėlto susilaužo gerą tuziną kaulų), tai galiausiai nuskęsta arba mirtinai sušąla (vanduo ten atšąla iki 8°C). Aj, tiesa, buvo toks vaikinas, 1979m. nušokęs nuo tilto. Ir jam pavyko išgyventi.
Pats nuplaukė iki kranto ir nuvažiavo į ligoninę. Arkliška ištvermė, sakyčiau, žinant, kad jam buvo lūžę keli slanksteliai.
Negalvokit, kad amerikiečiai nekreipia į tai dėmesio. Kreipia. Pėstiesiems uždrausta naktį eiti per tiltą, o dieną ten patruliuoja policija bei savanoriškai stebi bei atkalbinėja savižudžius nuo tokio desperatiško žingsnio vietiniai darbininkai, dirbantys su tilto konstrukcijomis. Be to ant tilto iškabinėta dešimtys lentelių, su prevenciniais pagalbos numeriais. Specialiai savižudžiams. O 2008m. buvo nutarta po tiltu pakabinti tokį milžinišką tinklą, kuris atsieis $40–50 milijonų. Tik nežinau, ar jie jau pradėjo jį įrenginėti.
2004m. yra netgi pasirodęs Eric'o Steel'o dokumentinis filmas labai nenuspėjamu pavadinimu "The Bridge". Vyrukai nepatingėjo visus metus filmuoti tiltą iš įvairiausių taškų su nuo jo šokančiais žmonėmis. Taipogi jame galima pamatyti interviu su žuvusiųjų šeimomis bei pačiomis aukomis (o jų vis dar kvėpuojančių nedaug, kaip jau sakiau anksčiau).
Na, manau, užteks apie Ameriką, jau ir taip pavargau rašyt, o dar ir apie Japoniją keletą žodelių tart reikia. Manau jum jau seniai atsibodo skaityt :D Ok tai bandau neišsiplėst.
Yra toks mitas, kad dėl didelio geležies kiekio po šio miško žeme, kompasai pradeda durniuot, taigi keliautojai tiesiog pasiklysta ir miršta. Vis dėlto realybė kiek kitokia. Paprastai, rasti palaikai būna ne nutarusių apturėti turistinį žygį gamtoje giedrą sekmadienio rytą, o žmonių, kurie atėjo į tą mišką su tikslu mirti. Priešistorė siekia dar 19a. feodalinę Japoniją, kai neturtingos šeimos atėjus badui ten, kaip supratau, palikdavo vaikus bei senelius mirti. Mintis paprasta (o ar prasta jau jums patiems spręst), mažiau burnų - daugiau maisto patiems, taip sakant. Arba nuvalkiotoji - išlieka stipriausi.
Dabartinis savižudžių rekordas užfiksuotas 2002m., kai buvo rasti 78 palaikai. Kas lankysitės tose apylinkėse, tai turėtumėt pastebėt daugybę spalvotų atžymų, paliktų ant medžių. Juos palieka savanoriai, šukuojantys mišką su tikslu rasti kūnus. Bet kuo giliau į mišką, tuo mažiau žmogaus buvimo pėdsakų rasite. Na neskaitant nelaimėlių griaučių, nerastų jau daugel metų. Tiesiog satanistų rojus. Be savanorių miške patruliuoja policija bei kartą į metus užsuka gaisrinė bei kariuomenės kuopelė, kad dar kartą iššukuotų apylinkes ir sugrėbtų žmogelių kaulelius.
Apie šį reiškinį buvo rašytos knygos. Yra ir filmas (kurio niekaip negaliu rast parsisiųsti). Kaip ir Eric'as Steel'as, taip ir Takimoto Tomoyuki tais pačiais 2004m. pateikė savo darbą plačiajai publikai. Filmo pavadinimas "Ki no Umi" arba "Jyukai: The Sea of Trees Behind Mt. Fuji". Jame pateikiamos keturios istorijos apie ten einančius nusižudyti personažus.
Šiaip dar galit mestelėt akį į trumpą CNN reportažą:
Bei keletą iškalbingų nuotraukų, kas ir bus šio vakaro vinis.
Saldžių sapnų :)
Priminė pasaką apie Jonuką ir Grėtutę xDDDDDDD
AtsakytiPanaikintiNu o aš ir galvodavau, kodėl per San Francisko Raganos serialą ten pastoviai nuo to tilto šokinėdavo visi xDDD